ak
tie dangaus verpetai
kartais įsuka kartu su
žiedlapiais iki pat
aukštybių

o tada
kas sau
Mefistofelio pėdsakais
išsiskirsto

kartais sėdžiu
kojas įmerkęs į upę
ir nebelieka
čiadabartiškumo

tik 
kiek į žydinčią obelį
bežiūrėtum negali
nesistebėti

ak
pievų ūkai vėl
vandenį drumsčia
o aš jau kitoj tėkmėj
​kojas mirkau