Išplėšęs nakties tamsą švino pirštais,
užpilsiu smėlio saują ant gūdžios tylos.
Ir širdyje pražydę edelveisai
tarytum rausvas vakaras sunoks.

Daugel balsų erdvėj aidės vargonai,
į taktą širdies dūžiai juos lydės.
Miesto kaitroj boluojąs tavo veidas
kaip chrizantemos žiedas skleisis, bet tylės...