Kalbėjo jie it oštų jūra,
Kalbėjo saulės ir žvaigždžių kalba,
Jie savo buvimu mane užbūrė
Ir vedė ten, kur protėvių bešvytinti kalva.

Ėjau jų saulės sielon atsinešti,
Nutviekst visus patamsius jos šviesa,
Klaupiaus prie protėvių margųjų raštų,
Komunijos meldžiau su atgaila šviesia.

Akis ir širdį ja ne kartą ploviau,
Ir gaivinau jausmus, svaigau nuo jos versmės,
Ir nebeskyriau, kur svaja, o kur tikrovė,
Man tobula atrodė tąsyk jų dermė.

Nauja diena man aušo tarsi rojus,
Nauja ir saulė, ir danguj delčia,
Man vėrės naujas paslapčių rytojus,
Nauja man realybės, vizijų erčia.

Aš vis ėmiau ėmiau, šviesos ieškojau,
Kad viską teks grąžint ir atiduot,
Aš nemaniau, tik leidausi į kojas
Naujų pasaulių dvasiai užkariaut.

Aš viską viską jums grąžint turėsiu
Ir viską atiduosiu su kaupu,
Ir šilumą, ir paslaptingą žodžių šviesą,
prie jos altoriaus aš dabar klūpiu.