iškorijęs dangus su oranžinėm paukščių liepsnelėm
užsidegsi palietęs aukščiu užsikrėsi ir tai
bus gražiau negu mirti pavasarį atželiant keliui
kur tiek kartų svajojai sugrįžti
tačiau nedrįsai
pripažinti tik sau kad toliau nuo akmens nenubėgai
sviesto dievui į langus su piktdžiuga
tąsyk manei
kad gali kiek daugiau negu ieškantis plunksnų varnėnas
savo noru iškritęs iš lizdo pasaulin
įkeist
blyškų žvilgsnį į vėstančio vėjo netramdomą juoką
kalinys savyje aprasojusiais laisve delnais
švelnią sausrą nuo lūpų laižai o viduj lietūs kliokia
nes jauti kad gyvendamas duoti tu vien tik ėmei