Sakiniai, po nuojautų nuolaužom budintys,
Prislėgti ir nerišlūs, nors esmę pagaunantys.
Šaltuose labirintuose raidės išblukusios —
Tarsi žolės išvaikščiotos, bet prasikalusios.
Ant betoninio pamato užrašas menamas,
Buvo sutryptas vakaras, sutryptos samanos.
Ir gilėjo, ir plėtėsi alkanos prarajos...

O kažkas vis kuždėjo į tolį vis vedamas.
Šitas nerimas amžinas — tavo ugniakuras.