Kai padangė, plačiai baltą šviesą paliejus,        
Upių kloniuos paleido po baltąją angį,
Dievo ženklus suprast ne kiekvienas mokėjo,                
Dievo norus atspėt ne kiekvienas įstengė.

Nuo šlovės ir nuo vyno apkurtęs ir aklas
Atsigręžt negalėjai, sustoti – nenori!
Savo ydą lyg demono prakeiksmo ženklą
Negi ryšies užanty per amžius nešioti?

Ką dar vakar norėjai svarbaus pasakyti,
Šiandien jau užmiršai – ir prasmės nebeliko!
Gal akimirką tą sugrąžint, sustabdyti?
Gal paleisti lyg bėglį, kai dykvietė tyko?                        

Jei išdrįsi prieit ilgai vietoj stovėjęs,
Ir paguost, ir nušluostyti ašarą leiski,
Nors padangė, plačiai baltą šviesą paliejus,                
Upių kloniuos paleido po baltąją angį.