Sunkiausia ir neįveikiama man užduotis yra besąlygiškai patikėti
KITU kaip pačiu savimi, patikėti JUO, o ne tuo, ką JIS sako.
Kalbos visagalybėje esu pamiršęs tylųjį gyvenimą. Kalbu, rašau,
skaitau, girdžiu tekstus, bet, deja, nebeliepsnojantis. Nežinios vardų
nesuskaičiuojama galybė, ir Ji tapusi žmogaus galiomis, jo įrankiu...
Keisti sapnai beveidžiai, vien kalbantys, nebaigiantys kalbų... neregintys...