Mane kankina nemiga nakčia.
Gūdi tamsa už lango kviečia
Išeit kartu ir susliliet su ja,
Kol dar mėnulis kelio nenušviečia.

Tolyn tolyn — iki dangaus,
Nugrimst žydroj plačioj bedugnėj...
Kad niekada jau nieko nebejaust,
Te skausmas ir kančia atslūgsta.

Pajusiu tamsą ir pati pavirsiu ja,
Pasklisiu po erdves beribes...
Galbūt tenai sutiksiu aš save,
Save, beieškančią ramybės.

Tamsoj iš naujo aš gimiau.
Tamsoj pasisėmiau stiprybės.
Esu tokia pati kaip vakar aš buvau:
Ori rutinoj kasdienybės.