Brendu į vakaro žarijų lietų
ir nejuntu, kaip ašaroj degu,
ir, rodos, iki aukso saulės eitų
akimirka, kurioj tik mudu du.

Šis vakaras liepsnom užpiltas,
šalna atplauks piktu ižu,
ugnim užlietas griūva tiltas,
o aš balsu tave šaukiu.

Kažkas suplėšė juodą debesį,
sulankstė trikampiais žaibus.
ko ašaros lietaus į žemę geriasi,
Ko tirpstam, dylame abu.