Baltos ašaros beržo palinkusio
Srūva lyg upė vingiuota žieve.
Skausmo žaizdos, išdegintos ryto,
Be vilties ašmenim sužibės.
Kris lyg paukštis, pakirstas ginklo,
Nebeliks, nestovės, nežydės.
O toliau oš pušynai be galo,
Klykaus gervės palaukėj plikoj.
O berželį, verkusį ašarom,
Prisimins tik kelmelis tyloj.