Stovi moterys,
O burnose vijokliais laipioja vaikai,
Kopūstai mezgasi ir bulvienojais plaukia lietūs,
O šiemet saulės per mažai,
Dangus — prakiuręs rėtis.
Neauga niekas. Tik vaikai. Per didelės jų pėdos —
Gi vasarą ištampo jas basi
Ir lig rudens batus praauga.
Nasturtos šiemet amarus brandina, bet krapai žydi.
O vyrai slepiasi po laikraščiais —
Kol surandi tešluotom rankom,
Sudegini tuos laikraščius, ir būna naktį karšta,
Prieš rytą vėl atvėsta.
Žaliuoja, rezgasi vijokliai ir vis kitokį žiedą įsegtą randi.