Pro tirštą rūką ir retus debesis plieskia mėnesiena.
  Paežere vėjas nešioja nuskendusios mergaitės vaiduoklį.
  Tarp pilkų medžių siluetų kažkas urzgia. Ežiukas susitraukia į kamuolį. Ant žemės, nuo mėnulio šviesoje spindinčių nasrų, laša kraujas. Kiškio negyvas veidas pilnas agonijos. Pelėda susiranda auką. Miega voverė, apsikabinusį riešutą. Šnypščia angis. Sublizga pelėdos akys... Voverė apsiverčia ant kito šono. Pelėda pakelia sparnus... Neria! Čiumpa!
  Tylu...
  Vaiduoklis neranda ramybės.
  Viršuje kalvos liūdi vienišas plikas berželis. Ant jo šakos švytuoja supynės. Čia sėdi berniukas. Jo rankoje – plunksna. Čeža suplyšusio sąsiuvinio lapai. Berniukas apsiašarojęs dailiai raito plunksną. Vaiduokliui graudu. Vėjas papučia kalvos link. Nematomomis rankomis vaiduoklis paglosto berniukui skruostą. Vaikas sudreba ir raudodamas pasileidžia tekinomis bėgti. Ant žolės, mėnulio nušviestas, guli suplyšęs sąsiuvinis. Baltuose lapuose žėri nakties juodumo raidės.
  Vaiduoklis skaito:
 „Dark vakar
  Dar vakar
  Dark vakar...
  Vaiduoklio nebuvo.“