Dieną pradedu semt,
Kai jutimai visai to netrokšta,
O tada man atrodo,
Kad laike klampiame aš plaukiu,
Kad pasaulis parengė
Skandinimo suokalbį kruopštų –
Prisigėriau jo tiek,
Jog net varva dažnai iš akių.
Paprašau atsitraukt,
Nesibraut, nežaloti, neliesti.
Ar kas girdi? Deja,
Atplasnoja nors kandies sparnais,
Nors aitriu pipiru
Okupuoja garuojančią lėkštę
Ir sapnuos neramiuos
Įsigudrina dar nepaleist.
Ir galop suprantu,
Ko būtis ir tarkuoja, ir žeidžia –
Susilieju su ja,
Nes pati jau į dulkes trupu.
Kas iš to, kad stveriuos
It į šiaudą į žodį, į raidę
Ar dangstau baimės gėdą
Bent popieriaus baltu lapu?
Juk šį rytą ir vėl
Pakirdau saulei dar netekėjus.
Pramiegot nevalia.
Ko? Darbų ar savosios baigties?
Jau jaučiu, kad esu be ribų –
Į apykaitos ratą įėjus –
Šimtą kartų suries,
O vienintelį vieną išties.