Kvieti į sapną nereges naktis.
Kai neateina, kaip jauties? Luošu?
Paika savikliova riboja laisvę klyst,
Kada iš purvo sieki debesų.

Taisyklės? Dėsniai? Pasaka kvailiams.
Pilkoj šalikelėj nė mirksnio nemąstai.
Renkiesi kryptį – ateitį ji lems.
O dabartis? Ji rangosi keistai.

Nepatogi paimt, slidi kaip ungurys,
Gal net nuodinga, nes labai marga.
Kad pradrąsėtum, antpilus geri,
Bet nesiryžti gyvio atsikąst.

O juslės alkanos, nėr laiko būt kantriu,
Tai, ką pastvėręs, į skutus draskai.
Vargsti, vargsti iki pat paryčių
Ir vėl regi, kad debesys aukštai.