Kiekvienas nuovargis
ir fotografija
šalia jau deginančio stalviršį žvakigalio –
Gerai, 
         truputį dar galiu matyt Tave –
ir visa kita, kas priklauso fonui –
tą patį laikrodį ir bokštą, 
žalsvus senamiesčių stogus –
lėtai virš jų garuojančią arbatą
pro langą –
blausiai atsispindinčią save –
ir keletą dulkelių,
taip meiliai glundančių prie objektyvo stiklo –
o kad kas nors jų atvaizdus pažintų - - -