JĄ seniai ir gerai pažinojai
Vienatvėje mėnulio pilnaties.
Tarp saulėtų rapsų klajojant,
Skrydžiui pritrūko erdvės?..

Žydėjimas baigėsi greitai,
Aruoduosna krito grūdai...
Mėnesienose kintant pašvaistei,
Atminimuose – vėl JĄ radai.

Kamuojančio sapno geltoniu
Spindėjo vien rapso laukai.
„Tebūnie“, – abejonei numojai
Ir žieduose su JA paskendai..

2014 02 24      Rudenė