Mūsų kaime toks pašėlęs
Siaučia meilės trikampėlis.
Tai Marytė su Jonu
Ir dar vienu benkartu.

Pasiėmęs sau į žmonas,
Pačią dievino mūs Jonas.
Gi Marytė žvitraakė
Vis skrajojo kaip plaštakė.

Kai Antanas įsisuko,
Marei uodegon įbruko.
Todėl trukus neilgai,
Jonui ėmė dygt ragai.

O bobučių tie liežuviai
Tiktų net tylenei žuviai, –
Jie po kaimą išnešiojo
Žinią taip, kad šunys lojo.

Vos išgirdęs apie meilę,
Jonas ištempė net seilę,
Ir nuskuodė link namų
Seikėt bobai spragilų.

Suklegėjęs kaip koks gandras,
Vožė žmonai jis per sprandą,
O kad būtų solidžiau,
Taurę „įkalė“ tuojau.

Bet Marytė – ne pėsčia
(Gal tik truputį nėščia),
Tad pačiupusi keptuvę
Vyrui sumalė srėbtuvę.

Nusitvėrusi kočėlą,
Dar ilgai pupytė šėlo,
Kol „nuleidusi benziną“
Išsipustė pas kaimyną.

Ką dabar dūmoja Jonas,
Žino gal nebent šėtonas:
Ar kur skristi iš namų,
Ar kaip krimsti be dantų?

Tik Antanas krečia monus –
Su Maryte trina šonus.
Tad istorija šita
Dar negreitai bus baigta.


Voldemaras Zacharka