Būk protingas, šunie,
Ir budrus,
Nes prieš rytą dažniausiai svečiai
Nekviesti vaikšto tyliai.
Aš guluosi
Turėdama viltį nubust
Ir nueit su tavim 
Nuo saulėtekio skiriančią mylią.

Tu užsnūdai, karšinčiau,
Nebekrutini ūsų žilų,
Nebegaudai sapne
Makaluodamas kojomis grobio.
Mes abu jau seni.
Sapnuose ir klaidu, ir gilu –
Lyg nemirę matuotumės
Savo kapavietės duobę.

Pilkos miglos,
O rytas neaušta ilgai.
Ko tyli?
Neužuodi jau įprasto
Sielvarto kvapo?
Atšlubuoji. Padės gal 
Šilti pavilgai?
Nedėkok, juk ir žmonės dažnai
Verto „dėkui“ nesako.

Eikš, priglusk.
Amžius drumsčia
Kiek kartų matytas akis.
Atsidavę draugai
Vienas kitą puikiausiai be žodžių supranta.
Tu jauti kaip ir aš,
Kad saulėtekis šitas
Kaip niekad toli,
Ir sušildai daugiau,
Nei nusvirusią vėstančią ranką.