Garsiai skalija mintys,
laiko trukmę sustabdžius.
Užsimerkus jaukiau.
Nematau išeities
kaip sprukti nežymiai
iš nuvalkioto šurmulio –
Neskaudėtų visai.
Sielai būtų ramiau.
 
Šitaip trokštu šviesos.
Atnašauju žibuoklėmis,
Sužydės jos, tikrai,
po žiemos, sužydės.
Trupa laikas žvaigždėm,
mirksi skildamos
nuopoliais,
nusineš su savim
tas bemieges naktis.
 
Tik naktiniam danguj
supas snaigės,
vis blykčioja.
Užsimerkus, svaigstu
nuo baltos tylumos.
Bėga mintys
spalvotais karoliais
pažirusios.
Nepaliaujamai rieda...
Ir kas suskaičiuos...