Lietaus lašai per medžių lają  čiuožia,
Vis drasko dangų alkani žaibai.
Ir kartais šmėkšteli ir vėl išnyksta
Būtybė degančiais plaukais.
 
Apsiausto skverną nuožmiai plėšo vėjas
Sutviska akys apšviestos žaibų.
Kaskart vis pralekia laukinė stirna,
O gal būtybė iš tamsos miglų?
 
Ledinės akys tvyksteli ir vėl užgęsta,
Audroj pasislepia, apsigaubia rūku.
Sugrubę medžiai  eižėja ir plyšta
Vos palytėti viesulu smarkiu.
 
Vėl tvyksteli baltos elektros stulpas
Nulauždamas, padegdamas medžius.
Įspiesdamas tamsos būtybę
Į  mirtinus ugnies nagus...