Ramus vakaras. Mėnulis užlenkė savo pjautuvą lyg dama, besimaudydama putojančioje vonioje užlenkia kojas. Vėsu. Žolėje dar kur ne kur išalęs sniegas, leidžiantis jau paskutinius atodūsius. Keli pliki medžiai. Juos stebi wolksvagenas, plačiai pravėręs akis.
  Gali mintyse grįžti į praeitį: naujieji okupantai, ginkluoti automatais, vedasi koloną žmonių. Vienas vaikas iš jos sugebėjo pabėgti. Pasisekė. Tačiau ne visiems. Jie, atėję čia, gražiai išsirikiuoja. „Naujosios valdžios proga visi jūsų tautybės asmenys gauna dovanų nemokamas laidotuves.“ Už tai kažkas išgers, kažkas šiąnakt bus laimingas, kažkas ne, o kažkam nepasiseks net sulaukti „šiąnakt“. Šūviai. Jie šaudė ritmingai – galėjai pagalvoti, kad širdis plaka ir nutyla išmušusi du tūkstančius kartų.
  Išsiliejo putos iš mėnulio vonios, pasigirdo klyksmas.
  Per karą jų buvo visur – kaip danguje, taip ir žemėje.
  Sublizga žmogaus akys; jos užmerkia wolksvaginą ir nutildo jo burzgimą.
  Kraupi vieta, bet miela kasnakt čia sugrįžti. Ypač su mergina bagažinėje.