Atsiliepk į mano šauksmą,
greičiau atbėk pramintu taku,
gyvenimo skausmą nuimk —
širdyje nevilties pasaką seku.
 
Užgimk, palytėjus burtų lazdele,
danguj spindėk ryškia žvaigžde,
linksma daina nuskambėk šalia
ir visada pasilik sielos viduje.
 
Niekad nuo manęs nesitrauk,
paliesk pulsuojančias žaizdas,
nakties sapnuos gėriu pasitik –
ten atrasiu pradingusias dienas.
 
Juk šauksmas iš sielos gelmių —
kur tūno tamsūs, nykūs šešėliai,
tyloje negirdžiu žodžių švelnių,
neguodžia padangių mėliai.
 
Gilaus skausmo malda meldžiu — 
nuolat sieloj liūdesys pasilieka —
aplink daug klajojančių širdžių,
o manąja paieška netiki niekas.