Du skrybėlėti siluetai
Kadais nulieti akvarelėj
Palikę dviese,
Mes išsipildysim kaukšėdami
Ties temstančia alėjos mėlių tvankuma.
Papasakok gyvenimą, kokį gi mane nuliesi —
Nuoga, beginklė ir iki pat gelmių sava.
Širdies alsavimas, o leisk, padėsiu galvą,
Palikus metams devyniems – užaugsiu.
Užklosi nuometu, miegosim akvarelėj
Ties sūkuriu dangaus žydros ir iki skaidrumos baltos.
Aš lauksiu lig senatvės išsipildant ties alėja,
Kažkur po liepom,
Toj vietoj, kur tik mums nupiešta.