Keturioliktą vasario kas širdelę dovanos?
Nors netikrą, nupaišytą ant palangės dulkinos.

Ar ant sniego prie takelio, kuriuo ėjom kažkada,
Pamiršto seniai žodelio, jau apžėlusio barzda.

Ant šiaurinio vėjo gūsio, ant pakrypusios tvoros,
Ant durelių seno rūsio, ant prikyštės vėl kiauros.

Ant vilnonio debesėlio, laiko, tirpstančio delnuos,
Dar nupiešk, prašau, širdelę, tai juk nieko nekainuos!..