Kai skliauto vėtrungės  sušlampa,
lieki žodyne be taškų, kablelių-
tu popieriaus lape esi nubrėžtas,
lyg nuganytoj pievos šlapias kelias.

Daužais į langus pilnaties švytuokle,
praskydęs slėniuose peizažo aidu-
maištingai pulsas smilkiniuos sudūžta,
apkartusio mėnulio sieloj  aižos.

Lietuj rugsėjis mirksta vėjuos aptrupėjęs,  
rudens palaukėse laukimą išnešioja.
Pražysta aistrose ir vėtrungės prigirdo-
lininių sutemų šarmoj lašnoja...