Jis užrišo akis žydrynei,
Įsibruko kryžių į letenas.
Jam atrodė – diena paskutinė
Prie duobės kapavietės gretinas.
 
Nedundėjo varpas ir mišparų
Tąsyk niekas bažnyčion nėjo,
Tik dangus ant medžių nutiško jau,
Nes ar šiaip, ar taip vakarėjo.
 
Ir nudžiugęs dėl tokio finalo
Jis iš kryžiaus šaukštą išdrožė.
Dievas matė. Supyko be galo
Ir žaibu į pakaušį vožė.
 
Atsirišo akys žydrynei,
Netgi saulė šviesti pradėjo.
Ir diena (tądien paskutinė)
Ligi vakaro jo liūdėjo.