Šiandien būsiu laisva – 
Išsinėrus iš veržiančios odos,
Lyg ištroškus šaknis
Tavyje susirasiu drėgmės.
Tai ne tvinksnių daina – 
Stichija, nepažįstanti proto,
Tai instinkto jėga
Nesuvaldomai plyštanti rėkt.
Gal vėliau kada nors
Apgailėsiu buvau kad nuklydus,
Kad nirau į aistras,
Kad išlikt negebėjau drungna,
Bet dabar glėbyje
Užkaistu, ir garuoju, ir lydaus,
Neprašau pasilikt – 
Atminimui atplėšt, atsikąst,
Kad pasėčiau tavy 
Tokį pat nenumaldomą alkį – 
Kraujas šauktų sugrįžt,
Nes neverta ieškoti geriau,
Kad norėtum many
Ir numirti, ir vėl prisikelti,
Nes esu tiek laisva, 
Kiek tave savyje uždariau.