Kaip nekeista, bijau sudaužyt praeities man belikusią šukę,
Tad bodžiuos pilnatim — tarsi draugė kuklioji delčia,
Nes aptirpus ir aš, nusiminus, pavargus truputį
Ir visų nešmenų viena ašara negebu nešt.

Kam kalbėti ir su kuo? Tas, kam reikia, net mintį išgirsta.
Šildau šukę delnuos, o gal ji geba šildyt jausmus?
Ištekėčiau visa, betgi stabčioja kraujas per tirštas —
Kaip bebūtų sunku, savo laiką priklauso išbūt:

Išbudėti, išlaukt, iškraujuoti, išgyti, išverkti.
Ak, ta šukė... Tik tiek liko man iš laimingų dienų,
Bet žinau pagal ją viso kito gyvenimo vertę,
Ji įsmigus giliai. Nors raitausi, tačiau gyvenu...