Apdujusios akys. Jos išduoda vergystę tam, kas euforiška ir malonu, kas miglota, bet kartu ir neįtikėtinai tikra. Lašas po lašo smelkėsi į kiekvieną nepaliestą audinį, su laiku paskandindamas ir protą. Vyzdžiai susitraukinėjo ir pamažu atsileido.
Viktorija troško laisvės. Ji jautė didingus sparnus. Nors ir subadytus, bet jautė.
Mergina viską atiduotų, jog tai tęstųsi amžinai.
Gėlių vaikai šokinėja žaliuojančių pievų apsupty ir nesiliauja šypsotis. Kažkur tolumoje juos apdujusiomis akimis seka Viktorija.
Amžinosios laisvės vaizdiniai pradėjo pamažu nykti. Pasauliai persimainė, ir dabar sušmėžavo didingi miesto dangoraižiai. Skruzdėlyne pats įkarštis.
Monotonija žlugdė merginos širdį. Drebančios rankos pačios linko prie išsivadavimo. Lašas po lašo...
Viktorija tupi tarp rausvų petunijų. Aplinkui šokinėja gėlių vaikai.