Tu sutikai mane mažytę,
Stovėjau nesitraukdama greta.
Kaip Barbę, pasakų lėlytę,
Aš vadinau Tave teta.

Bijojau, kad paliksi, kad išeisi,
Bijojau – išsirinksi ne mane.
Laikiau Tave už rankos, nedrįsau paleisti,
Nes pamilau iškart Tave.


O Tu šypsojais ir meiliai žiūrėjai,
Vis glostei mano tamsias kasytes.
Žinau dabar, tada Tu tik manęs norėjai,
Nes ne vaikai juk renkas mamytes.


Mačiau – visi vaikai man pavydėjo,
Kad Tu šalia, tokia man artima.
Paklausti aš Tavęs tada norėjau,
O gal esi tikra mano mama?

Bet ne, šypsojaus ir tylėjau,
O širdį spaudė didis ilgesys.
Tiek metų be Tavęs kentėjau,
Tiek metų mane graužė liūdesys.

Jeigu ne Tu, manęs gal ir nebūtų,
Ir nesvarbu, kad Tu man – netikra,
Žinau, nelaimė ar bėda užpultų,
Tu – visada brangi, miela, tikra mama!

2006/08/15