Vasara. Į kaimynų langus beldžiasi vaikų klegesys arba netikėtai atskriejęs kamuolys. Marilė grįžta iš krautuvėlės su burnoje tirpstančiu vaniliniu plombyru. Algiukas velnioniškai timpteli mergaitei už kasų. Rimti dėdės išpranašavo svilinančią liepą – metas vykti prie jūros.
Dorotėja šiek tiek kilsteli galvą ir vėl susigūžta. Pasaulyje tiek daug jaunystės! O ji…
Ji draugų neturi, tad ir kaimynams netrukdo. Su kamuoliu žaisti nemoka. Nuo ledų skaudena gerklytę, o kasyčių seniai jau nebelikę. Orų prognozių neseka, ir jūra gana toli.
Išblyškęs veidas visai neprilygsta senajai Dorotėjai, kuri švytėjo, nes taip gyventi buvo daug lengviau.
Kas iš to, jei kiekvienas rytas atgyja su keturių sienų vaizdiniu. Pilkšvos sienos, daug sužalotų. Rytiniai blynai visai nesuvilioja išsekusios mergaitės.
Ji piešia, daug piešia.
Šiandien Dorotėja vaizduoja baltame lape besisukiojančios brandžios moters siluetą.
Didžiausia svajonė – sušokti tokį patį brandų šokį.