Mano žodžiai dar skubūs, dar vejasi laiką,
dar nubėga lig saulės ir grįžta atgal,
dar mane šitoj žemėj už rankos kas laiko,
dar išves į pasaulį, šypsosis man gal.

Tebesu dar keleivis, pailsęs, suklupęs,
vis pargriūnu, einu vėl, iš naujo keliuos
gal į saulę, į mėnesį, paukštę ar upę
ir kas kartą po versmę, po giesmę nešuos.

Dar ne viską esu apdainavęs,  ne viską palietęs,
dar ne viską atskleidęs - esu tik žmogus,
nors čia kartais tik dūsauja žemė ir virkauja lietūs,
bet žinau, kad ne visa sudūla, ne viskas pražus.

Dar pabels mano žodžiai ir peržengs per slenkstį,
kur lobynai tylos, užrakinti žiemos šaltais pažadais,
dar gali atsitiest, apkabint ir žemai nusilenkti 
gal nors medžiui, gal žemei, gal broliui ir į vidų
                                                            nuščiuvęs
                                                                        įeit.