Pilnatis. Neryški. Lyg per miglą.
Pinas virkščios kvapnių dobilų.  
Per šią pievą kaip nykią klausyklą
Lyg stebėtoja naktį einu.                 
 
Merkia rasos ir mintys blaivėja,
Tyliai plazda šviesa virš galvos.                             
Vyrai rašo nakty odisėjas
Ir išplukdo laivais link aušros.
 
Aš klausaus ir regiu – lyg pro stiklą,       
Kaip jie plaukia beveide upe,               
Tyliai pliaukši tik irklai į dykrą.              
O paskui? – O paskui – vien tamsa.
 
Greit ertmė atšiauraus vandenyno,
Juos praryja prašiepus nasrus,
Valtis, irklus, tinklus sugrąžina
Į užpustomus smėliu krantus.
 
Mėnuo ritas žemyn lyg žibintas,
Dega žvakę virš kopų kapų.
Brėkšta rytas... Kaip skaudančiai švinta!
Bet giliai – ir tylu, ir ramu.