Pravėrusi bedantę burną orų imperija
Prinokusio miesto šviesą godžiai ryja.
O Gulbės žvaigždyne per tikslų sprindį      
Auksinis kiaušinis sudaužytas spindi.
 
Vakaro debesys suradę slapčiausią nišą
Su vėjais vandens kvapą nuo upės neša.
Po Saulės laidos uodai iš laimės pamišę
Puola lyg kryžiuočiai kardus aštrius atkišę.

Išgydyti mingančio lango blizgančią akį
Iš miško atlėkė gailestingoji sesė plaštakė.
Sparnelių ašmenis į žibinto atlapus plakė
Ir į tamsą grimztančio miesto agoniją sekė.