Ką jauti, kai bedi prabangos blizgesiais
Mano pusaklę vargetos regą?
Taip, pabeldžiau, prašiau nors trumpam įsileist.
Ar pavydo liepsna sieloj dega?
Ne. Nors tau nesuvokt ir sunku patikėt,
Kad minčių mano nedrumsčia auksas,
Kad ramybė – didesnė už viską vertė,
Kad naudos ant savęs aš netrauksiu,
Nei kariausiu, nei riesiuos dėl jos minioje – 
Dar turiu trupinių, jų pakanka.
Išeinu iš trobos, šluota užspiriu ją,
Nešuliais išbandau jėgą rankų,
Jei prireikia pasiekt punktą tolimą B,
Koks bičiulis bėdoj atsišaukia,
O kelionę dienos pėsčiomis sveika bėgt,
Nes manęs nieks neslaugo – aš slaugė,
Nes jau perpratau kūno ir dvasios ligas,
Ar, kas gyvas, jų gali išvengti?
Viso gero. Einu savo lysvę sukast,
Nes kiekvienas kitaip jaučia šventę.
Viskas pelnoma darbu – ne sukčių mainais.
Mūsų vietos skirtingoj lentynoj.
Gal keisti tau varguoliai – jie dedas aklais. 
Kad po auksu ne auksas gal žino?
Žmones laidoja dar ne komodoj – karste,
Tad blizgučių visų nesudėsi.
Ieškai sau padlaižių? Nežiūrėk į mane.
Patikėki – ir aš nežiūrėsiu.