Alkstanti širdis — lyg žemė
Sausros kankinama skeldi:
Viena — stygiuje — bevaisė,
Kita — užakus — merdi.
 
Ant ribos, dar vienas įplyšimas
Užgeso žemiškas šviesas.
Nukrito kaukės veide mimo,
Sustingo nebylė tiesa
 
Neatpažįstama. Lyg niekas,
Kraujo srauto krešulys.
Pasotinta. Kančios nelieka
Vien nežinia — didysis nešulys
 
Likusioms ir alkstančioms
Žinios, tiesos, plataus pasaulio
Ir dar, ir dar nežinančioms,
Kad lūpose tiesa — apgaulė.
 
Žarija, įkalinta narve,
Nerims, ieškos paguodos
Ar atsako: gal taip, gal ne,
Sustingusi tiesos nerodo.  
 
Pilnatvės sugėrusi per daug,
Kančia nuslūgs, jau nevergaus,
Pailsusi, apsvaigusi ji šauks —
Laisva akimirksni, žmogau.
 
Riba neužverta, bet varstoma
Anapus išveda ir tyli.
Galbūt dar lauks sielà išganymo,
O nekaltoji dūla gylyje...