Aš ateisiu, girdi, per žvaigždėlapio trapų punktyrą,
Per netyčia išslydusią runą iš buriančio rankų.
Visą amžių tavęs net lėliukėm akių nepatyrus,
Tokią vasarą, kai nesimiega pro atvirą langą
 
Mėnesienos taku, įsirėžusiu tiesiai į veidą.
Tokią žiemą, kai vienas pražūtum, kai vienas kaip pirštas,
Kai žaltvykslių kerai vers iš kojų – negalima eiti,
Klampūs vilktakiai švokš – vienas žingsnis ir reikia pamiršti.
 
Ir nuo meilės mus skirs tik švelnumas, tikslingai dozuotas,
Išsimušęs iš ritmo batelių kaukšėjimas liepą.
Ir receptinių žodžių tik tiek, kad sugrįžtum į protą,
Ir nenoras žinoti, kas lieka, kai nieko nelieka,
 
Kai užsninga akis. Mano žvėrys nubunda suklusę.
Jei atspėtų, kuris prasižiojo, kad lauki – į gerklę.
Aš ateisiu lėtai iš mėnulio nematomos pusės.
Aš ateisiu, girdi...
                       — Tramdomuosius į penktą, sesele!