Aš kartais keikiu savo sielą,
Vėl užsimaniusią mylėti.
Jau per vėlu, tau, mano miela,
Geriau sustingti ir tylėti.

Bet siela vis manęs neklauso,
Ji kužda norinti svajoti.
Užduočiau jai gerai per ausį,
Kad imtų logiškai galvoti.

Tačiau nerimsta maištingoji,
Ji kliedi trokštanti kentėti.
Matyt, greičiau patiesiu kojas,
Nei sugebėsiu
Sielą nugalėti.