Jauti, kaip krenta, lapai krenta
Ant tavo veido ir vandens?
Ir tau galbūt pasivaidens,
Kad tas vanduo neturi kranto.
 
Tu nebijok – ruduo atėjęs
Tik nerimą širdy pasėjo,
Nes purto šaltas šiaurės vėjas
Medžius: klevus, kaštonus, uosius...
Prieik arčiau ir aš paguosiu,
Priglausiu ir padovanosiu
 
Tau vasarą, kuri gyvens
Mažoj saloj ant žalio kranto.
Tačiau jo niekas nesuranda –
Aplink be galo daug vandens...