Vėlu. Toks jausmas, kad reiktų eiti miego. Paskęst debesyse sapnuojant ar pataluos, kol dar sąmonė gyva. Gali surast tūkstantį ir vieną priežastį, kodėl dabar nemiegi. Pradedi ieškoti...
Nėra. Nėra tos vienintelės. Tos nemigos priežasties, tos nakties, kuri galų gale pasibaigtų laimingai, kaip Šachrazados pasaka, tos vienos žvaigždės, kuriai nukritus pagaliau spėtum sugalvoti norą. Nėra tų akių grojant tai dainai, nėra grožio, nėra... Tik tamsoje švytintis kompiuterio ekranas, kur glaudiesi pasišviesti ir pasišildyti. Dabar nereikia nieko. Nereikia priežasties nemigai, nereikia tūkstančio ir vienos pasakos, nereikia norų ir žvaigždžių, krentančių į dangų. Nereikia nei akių, nei dainos, nei grožio.
Nereikia. Ar tikrai?
Kam išvis sau užduoti klausimus? Kam mąstyti, kam šypsotis, liūdėti, kam viskas, jei nieko nereikia? Atsakymas paprastas.
Tau.