Anksti prisėlino rudens kuprotas vakaras...
Duris rakinsiu, juk žinau – vien vėjas belsis.
Užklydo sielon pilkas graudulys bebalsis,
Tarsi anų dienų piemens botago genamas...

Kaip gaila – niekas negrąžina to pavasario,
Ir šitiek metų toks nėsyk nesikartojo!
O liūdesys neprašomas širdin ropoja –
Kas vogė laiką buvusį, jau gviešias esamo...