Tai tu esi it sapnas, mano sopanti Tėvyne,
Plytėjusi tirštuos tirštuos rūkuos.
Ir kas tave nuo šiaurės vėjų gynė?
Ir kas tave taip klystančią užstos?

Gana tamsos, gana nakties, šešėlių siausmo,
Sudėk mane iš spindulių, iš žaibo, kibirkšties
Ir dar bandyk prakalbint tyrą jausmą,
Tegu širdis, nors nebyli, kalbės.

Ne vien tik klystantys iš nuolankumo semia
Žodžius, kur beldžiasi tavin,
Tegu nušvis skliautai juodai juodai sutemę,
Tegu rūstybė taikoje nurims.

Ar grįš namo paklydę tavo sūnūs?
Ar dukterys vėl gintaro kasas supins?
Ar gali būti taip, kaip tiktai rojuj būna - 
Vėl žemėj santarvė kaip saulė gims?