Nurimk, širdie, užeks save kankinti.
Kam plaktis vejy, kristi lietumi?
Tamsos nereiškia šviesos užgesintos –
Taip daug lengviau gėrėtis naktimi.

Į juodą maršką žvaigždės susegiotos –
Paliest gali ranka, arti visai!
Jei sugadint jų darną nebijotum,
Nusėstų aukso dulkėmis sapnai.

Nepeik likimo ir neskubink laiko –
Netuščias niekad virš galvos dangus.
Raikyti debesis – svajonės paikos,
Jei šiandien dar bijai ištiest sparnus.

Jei pirštai žemės krašto įsikibę
Lyg pažado, lyg atmino brangaus.
Gebėjime paleist yra stiprybė,
Tyloj išgirst atsakymus – ne klaust.

Pažvelk į viską kaip į menką kliūtį
Ir kilki ten, kur šitaip nori būti.