Pasimelsiu savaip į čiulbėjimą miegančio miško,
Į bangas nesukaustytas gruodžio šaltuoju ledu,
Pasimelsiu kasdien padėkodama tyliai už viską,
O labiausiai už tai, kad manajam kely esi tu.
 
Pasimelsiu savaip už man duotą gyvenimo kelią,
Už dienas ir naktis, ir  už meilę, kuri be krantų.
Ir kalbėsiu aš  tau paprastai – širdimi – Visagali,
Nes dabar aš save ir tave jau geriau suprantu.
 
Pasimelsiu savaip į spalvom vakarėjantį dangų,
Už draugus ir už priešus, už tuos, kurie niekad negrįš,
Už tą mirksnį kiekvieną išbūtąjį –  tikrą ir brangų,
Ir už tai, kad pavasarį skelbs po žiemos vyturys.
 
Pasimelsiu savaip...