pametus protą dykumos vėjyj...
Kažkur ragautas jausmas
Nakties pagautas skausmas
Neapkabintas kūnas tyras
Ir pirštas virpinantis lyrą
Mirtis bepročio laisvėn pamesta
Lūpomis ašaros druska paliesta
Violetas dangaus begalybės
Ir vanilinės dykumos platybės
Iš aukšto žiūrintis nakties valdovas
Jūros bangose paskendęs povas
Tuščias taškas dangaus platybėj
Ir kūdikis žaidžiantis tuštybėj
Žaliomis pluksnomis apaugusi gyvatė
Horizonte žydros akys vos ją matė
Paskutinės mano parašytos eilės
Nes egzistavimas jau baigės
Beprotybės pirštais glamonėjamas kūnas
Vėl bus tarp beprotnamio sienų įgrūstas
Ar aplankysi mane begalybėj?..
Ar pasiduosi savajai tuštybei
Nes kas rytą aš šauksiuosi skausmo
Kad neuždusčiau nuo nebūties jausmo
Žinau jau paukščiai vaikščioja žame
žinau ateis jie šįryt ir pas mane....