Menu visus: išėjusius, negrįžusius
Ir nesvarbu, kad baigė degti šviesos kažkada –
Ištirpo žvakės, bet ant vaško išsilydžiusio
Atspaudė basas angelas pėdas.
 
Ir tos plotkelės, kurių nelaužia niekas –
Lyg veidrodžiai prabėgusių dienų...
Už užvertų langinių krenta sniegas,
Bet snaigės tupiasi ant linijų delnų,
 
Ištirpsta – ašarom pavirsta – skauda.
Žinau kodėl – juk jų nėra šalia.
Prisiglaudžiu mintim prie tų, kur glaudė –
Šviesu ir lengva tampa Kūčių vakare
 
Ir nebėra langų, langinių – balta balta,
Atspindi žemė šypsenas žvaigždžių.
Nutūpia ant peties man angelas prikeltas,
Sušnibžda švelniai, tyliai, aš girdžiu:
 
Tu prisimink visus – išėjusius, negrįžusius...