Lakštutė trelėmis supjausto naktį,
Putoja ievos lyg gira.
Šią naktį norisi visai apakti –
Aš laukiu, bet tavęs nėra.
 
Yra pavasaris, pražydę sodai,
Mėnulio pusplikė galva.
Bet meilės tyruos kalą ešafotą
Ir budelis paragina: „Eiva...“
 
Vis dar svaigstu ir gurkšniais ryju orą,
Tegirdi Dievas – jį meldžiu...
O gal teisybę sakė Nilsas Boras,
Kad obuolys nukrinta po medžiu
 
Ir išsitaško, jei per daug sunokęs,
Po atomą, po kvantą ar smulkiau?
Bjauri lakštutė – suokia, suokia,
O man nuo to tik dar sunkiau...
 
Einu namo – jaučiuos išsekęs,
Galbūt apgirtęs – ievos lyg gira...
.........................................................
 
Miegojo saldžiai mano mėlynakė
Tą naktį, kada jos nėra.