Ji atėjo antra. 
Palingavo lopšiu: 
Tebūnie tau žemė lengva. 

Žemė kaip žemė. 
Užmerkus akis, 
Ji visur ir visiems jau vienoda. 
Nesvarbu, kad vienur 
It nebuvus čia nieko 
Lygina laikas kapus, 
O kitur — paminklais apstojus. 

Ir nedrįsk prasitart net lopšy, 
Kad gimei po laiminga žvaigžde. 
Tikros žvaigždės į lemtį nekris, 
Tikros žvaigždės koncertams 
Savęs neparduoda... 
O ir žodyje savo kaip dukart po du, 
Kaip Žemyna: 
Aš atėjau tavęs priimti. 
Aš ateisiu ir atsiimti‘ 
Kikuo, Eduardai, kikuo... 

Ar reikia muzikos, 
Poezijos ar reikia, 
Kai deivė Mieželaitį supa? 

Sustoju puslapį užvertęs
Ir tingai tartum akmenėlis pagalvoju: 
Kažin, kur laikosi pasiimtieji jos? 

Nenoriu, kad bent sieloje  
Nebūtų šventės. 
Ir netikiu, 
Kad ji galėtų būt be jų. 
                      
Kikuo, Eduardai, kikuo...