Žiemos sapnai
Mano vėtrungės tyli.
Plazda snaigių drugeliai lengvi
žibintų sietynuos.
Aš žinau —
tu miegi...
Sniego paukščiai balti
godžiai lesa žiemos naktų šydą.
Tu sapnuoji.
Šviesą delčios
semias vėjai į kiaurus dubenis,
byra dulkėm sidabras laukuos
tyliai, tyliai...
Taip tyliai,
kad nieko nebudintų.
Nebijok,
jei alsuoja žiema
tau į veidą,
širdį pusto —
tai tik sapno pasaulis,
ir tu bet kada
gali vasaroj vėl atsibusti.