Jei dar gali pabūk.
Sustok...
Juk net naktis mane atstūmė.
Tik nieko nesakyk.
Net nealsuok.
Tiesiog palik man savo kūną.
 
Ir dar šiek tiek vilčių...
Prašau.
Žinau, kaip viskas susipynė.
Gal saulė jau daugiau nešvis.
Neauš.
Tad pasisupk žvaigždžių sūpynėj.
 
Tai – tik svaja,
Kurios nebus.
Bet ji juk buvo!
Mes ją matėm!
Aš su tavim širdim kalbu
Apglėbęs rankom mūsų medį,
 
Akim apglėbęs dangų.
Tu supies...
Ar iš žvaigždžių pasaulis mažas?
Tegul tas rytas neateis –
Nespės.
Pabūk many bent kaip miražas...